Mūsų namai

 

Šįryt apie langus, lyg koks didelis baltas šikšnosparnis, sūkuriuoja rūkas. Toks sunkus ir drėgnas, beveik nepermatomas. Atrodo, lyg už tvoros esanti kūdra būtų išlipusi iš savo nendrėmis apipinto patalo ir atėjusi pasivaikščioti į kiemą, kol jos niekas nemato ir nieko neįtaria apie šitokią kelionę. Tupiu ant palangės ir laukiu. Laukdamas snūduriuoju. Lyg koks baltapūkis angelas rymau ties lova, kurioje miega mano šeima – mama, tėvas ir naktį pas juos slapta atsėlinę vaikai. Kambaryje visiška betvarkė. Šalia lovos mėtosi dvi skirtingos kojinės, telefonas, vaikų žaislai ir net pusiau suvalgytas nedidelis batonas. Continue reading “Mūsų namai”

Apie meilę sau

Mano šeimininkė per atostogas nusprendė kiekvieną rytą važinėti dviračiu. Kai kurie žmonės rytais bėgioja arba daro jogos pozas (aš ir darau dažnai, tik nevadinu šito joga), o ji imsis dviračio… Man kažkaip neįtikima, kad taip kas rytą ir bus, bet tegul jau. Kol kas viskas vyksta pagal planą ir tai pirmasis rytas pasivažinėjimui.
Ji atsikelia anksti nuskambėjus žadintuvo signalui. Tokią nemalonią muziką pabudimui pasirinko, maršą kažkokį. Primerkęs akis stebiu, kaip ji su vos vos pastebima šypsena kloja lovą, paskui eina į vonią, apsirengia, tada dar užsuka į virtuvę atsigerti vandens. Sekioju iš paskos kaip koks išprotėjęs gerbėjas ir išrietęs nugarą trinuosi jai apie kojas, kartas nuo karto vis išsitempdamas kokioje nors jogos padėtyje. Ji nekreipia į mane dėmesio. Continue reading “Apie meilę sau”