Pamąstymai apie tai, kas yra žmogus ir kur dingsta žmonių laikas

Mes, katės ir žmonės, kartu gyvenam jau tikrai seniai. Mūsų istorijoje tikrai buvo visko. Tokie jau tie santykiai – tai susipyksti, tai susitaikai. Esmė ta, kad esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs, nes kitaip per tiek laiko jau tikrai būtume pasukę skirtingais keliais, o taip nėra. 

Su žmonėmis likome todėl, kad jie mums tikrai įdomūs. Tikriausiai katės ir yra tie vieninteliai naminiai gyvūnai, kurie patys pasirinko žmones.

Iš pažiūros, žmogus yra gana keistas, prastai prie aplinkos prisitaikęs padaras. Kadangi prisitaikyti aplinkoje jis nemoka, tai ima ir pritaiko aplinką sau. Tarkim, gamta jam pagailėjo kailio, todėl jis išmoko naudotis kitų gyvūnų kailiais, paskui išmoko austi, megzti, siūtis sau drabužius. Aišku, tai nėra patogu, nes užima nemažai laiko ir jėgų, bet ką padarysi, kai kito pasirinkimo neturi.

Aš kartais net imu abejoti, ar žmogus tikrai yra gyvūnas. Na, jis gyvas, kaip ir visi kiti, bet visai kitoks. Žmonės, kaip rūšis gal nė neegzistuoja. Yra tik žmonės, kaip pavieniai asmenys, labai skirtingi, kalbantys skirtingomis kalbomis, besirengiantys skirtingais drabužiais, gyvenantys skirtingomis sąlygomis, skirtingai besimaitinantys ir t. t.

Štai, vilkai – jie VISI yra mėsėdžiai, VISI gyvena gaujomis ir VISI paklūsta savo vilkiško gyvenimo įstatymas. Stirnos VISOS žolėdės, VISOS gyvena bandomis, visų kailio spalva panaši. Žmonės… Vaje, kalbant apie žmones galima ir pasimesti. Vieni yra mėsėdžiai, kiti žolėdžiai, treti valgo viską iš eilės, ketvirti valgo tik kai ką, o penkti iš viso nieko nebevalgo… Jau vien pagal mitybą, galima priskaičiuoti daugybę žmonių rūšių, o kur dar gyvenimo būdas, rengimosi stilius, religija, profesija ir visa kita?

Kaip jie patys nepasimeta, kas ir kur? Jie turi tiek daug pasirinkimo, kaip gyventi, kuo ir kokiais būti, tačiau, kad ir kaip keista, dažnai tingi ar bijo rinktis patys bei nori, kad kas nors už juos viską parinktų, nurodytų, kaip gyventi, su kuo bendrauti ir ką valgyti. Jų gyvenimai būna tokie pilni visokių pareigų, prievolių, nuostatų ir kitokių reikalų, kad jie net neturi laiko tam, kas tikrai svarbu. Toks įspūdis, kad jie bijo pajusti laiką. Laiko yra labai daug ir viskam, tačiau jiems vis atrodo, kad jo mažai ir jie niekur nespėja, o iš tikrųjų jie tiesiog užpildo jį visokiais niekais.

Tai yra keista. Žmogui duotas laikas yra žymiai ilgesnis nei daugumos kitų gyvūnų, tačiau jie to laiko lyg ir nenori… Nežinau, kaip paaiškinti – tiesiog jie jį bando kažkur “stumt”, kažkuo užpildyt. Tarkim, aš per dieną turiu begalę laiko – galiu ilsėtis, miegoti, galiu vaikščioti, užuosti, stebėti. Aplinkui vyksta tiek daug visko. Kad ir dabar, gulėdamas ant palangės ir stebėdamas kitoje lango stiklo pusėje ropinėjančią musę, dar matau ryte krapnojusio lietaus ant kiemo paliktą vėsią drėgmę, pro obelų lapus besiskverbiančius šiltus saulės spindulius, girdžiu, kaip ošia vėjas, o krūmuose čirpsi paukščiai, užuodžiu savo šeimininkės kvepalus, kuriais ji pasikvėpino prieš išeidama į darbą ir dar daugybę visokių visokiausių nuostabių dalykų, kurie kasdien mane džiugina ir jie visi yra skirti man. O mano šeimininkė – ji jų nė nepastebi. Ji tik bėga į darbą, o paskui grįžta iš jo visa pavargusi, paskui puola gaminti maistą, ruoštis kitai dienai, tada dar nueina į vonią, pažiūri televizorių ir užmiega. Ir taip beveik diena iš dienos.

Tai kam jiems duota tiek daug tų dienų, jeigu jos visos vienodos ir jas visas reikia kažkur “prastumt”?

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s