Mūsų namai

 

Šįryt apie langus, lyg koks didelis baltas šikšnosparnis, sūkuriuoja rūkas. Toks sunkus ir drėgnas, beveik nepermatomas. Atrodo, lyg už tvoros esanti kūdra būtų išlipusi iš savo nendrėmis apipinto patalo ir atėjusi pasivaikščioti į kiemą, kol jos niekas nemato ir nieko neįtaria apie šitokią kelionę. Tupiu ant palangės ir laukiu. Laukdamas snūduriuoju. Lyg koks baltapūkis angelas rymau ties lova, kurioje miega mano šeima – mama, tėvas ir naktį pas juos slapta atsėlinę vaikai. Kambaryje visiška betvarkė. Šalia lovos mėtosi dvi skirtingos kojinės, telefonas, vaikų žaislai ir net pusiau suvalgytas nedidelis batonas.

Vakarykštė diena tikrai buvo patrakusi. Na, mano diena buvo įprastai tingi ir rami. Pusę jos praleidau šmirinėdamas kieme, o kitą pusę – drybsodamas svetainės kampe šalia į vazoną įsodintos palmės. Tuo tarpu mano šeimyna leido laiką kažkur miške, iš kelionės per brūzgynus parsinešė keletą grybų, pusė stiklinės uogų, pagalių, lapų – na, žodžiu, visko, ko tik galima parsinešti iš to miško. Po šitos kelionės visi buvo labai alkani ir išglebę. Namų jaukumas atėmė paskutines jėgas. Tik vaikai dar buvo energingesni ir, kol mama ruošė vakarienę, ėmėsi tyrinėti parsineštų lobių.

Mokytoja mums per biologiją aiškino, kad grybai būna lakštabudiniai ir skylėtabudiniai, – pradėjo dėstyti šeimininkės dukra, traukdama iš krepšio savo rastuosius bei bandydama nustatyti, kuriai kategorijai jie priklauso. Tuo metu sūnus žaidė su savo parsineštais pagaliais.

Pastebėjau, kad šeimininkei esant namie, jų jaukumas tampa žymiai sodresnis, imu jį jausti kiekvienu savo kailio plaukeliu. Jos grožis ir pasitikėjimas savimi tiesiog užkrečia visus, kas yra šalia. Tai nėra jokia sėkmė – tai jos prigimtis. Tarp jos ir kitų šeimos narių krūtinių driekiasi žmogaus akiai nematomas, labai plonas ir labai šviesus siūlas, panašus į saulės spindulį. Įsivaizduokit, kokia laimė man buvo, kai aptikau, kad tokiu pačiu siūlu į šeimos santykių tinklą yra prikabinta ir mano širdis!

Kūdra jau grįžusi į savo vietą, pro langus ima brautis šilti dienos šviesos spinduliai. Išriečiu nugarą, kiek galėdamas ištiesiu visas keturias kojas ir nusižiovauju. Laikas išsijudint. Per savo paties murkimą išgirstu tylų “kic kic”. Ryžtingas šuolis nuo palangės – ir štai aš jau mūsų namų deivės glėbyje. Prasideda rytiniai pasisveikinimai. Šnarpšdamas ir kniurkdamas trinu nosį į jos smakrą, nekantriai trepsėdamas jai ant krūtinės, o aplinkui jau ima judėti ir kiti “miegotojai”.

Žinote, tai laikina. Netvarka kambaryje, išvykos į mišką, grybų ir uogų rinkimas, miegojimas kartu, rytiniai pasitrynimai nosimi – vieną dieną viso šito gali ir nebebūti. Kūdra už tvoros kada nors užaks ir jos nebeliks. Net ir mūsų namas gali nugriūti. Tai nesvarbu. Svarbu, kad išliktų tie mūsų širdis jungiantys šviesos siūlai. Kol jų niekas nenukirps, mes visada žinosime, jog turime NAMUS, kur esame mylimi ir laukiami.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s