Harmonija

Pavasaris!!! Dabar jau visiškas pavasaris. Ech, o gal jau vasara? Aplinkui viskas žalia, žemė kvepia, žolėje ropinėja begalė visokių vabaliukų, balose kurkia varlės, o rytais krūmuose prasideda rytiniai paukščių koncertai. Viešas beprotnamis tiesiog – bet kaip smagu! Tai laikas, kada kiekviena sekundė yra užpildyta virpančia pulsuojančia ir kvėpuojančia bundančios gamtos magija. Manau, kad Dievas specialiai sukūrė šitą metų laiką tam, kad visi įgytų motyvacijos lengvai išprotėti ir atsipalaiduoti.

Neriu kiaurai aukštos žolės džiungles, sėlinu patvoriu, letenų pagalvėlėmis aiškiai jausdamas visą tą pažeme ir virš žemės sklindantį sujudimą. Tvora baigiasi ties namo siena. Pralendu pro tarpą tarp senų medininių jos lentų, strykteliu į viršų paskui pro šalį praskridusią bitę, tada dar pora metrų ir štai aš jau ant saulės įkaitintų akmeninių laiptelių. Išsitiesiu ant jų. Sportas yra gerai, bet pašokinėjus paskui bites, būtina pailsėti ir pasikrauti saulės bei akmens energija..
Labai šilta. Kad tik neužsnūsčiau – juk turiu darbo. Beklaidžiodamas po žoles prisirinkau į kailį visokių šiukšlių ir gyvūnėlių. Reikia susitvarkyti. Pro primerktas akis matau per kiemą ateinančią savo globėją, jos veide spindi šypsena, kasa nusvirusi ant krūtinės, o ilga suknelė persigėrusi tuo pačiu nuostabiai gaiviu pavasario kvapu ir iš žemės kylančiomis vibracijomis, rankose siūbuoja kątik nuskinta gėlė. Ties verandos kampu rymo aplūžusi patrūnijusi spinta. Senasis namo šeimininkas kiekvienais metais rengiasi ją sukapoti į malkas, bet niekaip neprisiruošia. Lygiai taip pat, kaip neprisiruošia niekur išgabenti seno surūdijusio jau seniai nebevažiuojančio dviračio drundalieto su tokia didele lempa virš priekinio rato, kuris paskutinius keletą ar net keliolika metų dienas leidžia atremtas į apgriuvusios malkinės sieną.
Kai užpernai vienas mano šeimininkės pažįstamas juodaplaukis vyrukas uždarė mane į dėžę ir atvežė į šituos namus, buvau rimtai sunerimęs ir supykęs. Nesupratau, kas vyksta. Man, miesčioniško buto katinui, ne savo noru atvykusiam į kaimą, viskas čia atrodė per platu, o senas, vijokliais apraizgytas namas – lyg kokia viduramžių relikvija. Na, o kai mano žmonės iš miesto pernai ir patys persikėlė į šituos namus, aš jau jaučiausi kaip teisėtas kiemo ir tvoros valdovas.
Ji atsisėda šalia manęs. Čia, gamtoje, ji pasikeitė, tapo išbaigtesnė, vientisesnė – iš jos pradėjo sklisti harmonija. Esu įsitikinęs, jog būtent ji prilaiko senąjį namą, kad jis iki galo nesugriūtų, pavasarį skatina mūsų gėles gausiau žydėti, o žiemos metu neleidžia šalčiui patekti į vidų pro vis dar ne iki galo sutvarkytus langų rėmus.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s