Pavasarį mes visi keičiam savo kailį

Pavasaris yra ypatingas metų laikas visiems – tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek augalams. Tai laikas, kai pasitraukia žiemos metu užvaldęs snaudulys, visi ima rąžytis, budintis, nori tos šviežiai atkeliaujančios šilumos, žalių lapų, gėlių žiedų ir t. t. Taip pat tai laikas, kada mes atsinaujiname – gyvūnai keičia kailį, jų žieminiai gaurai išsišeria, paukščiai naujai suka lizdus, arba tvarko ir tobulina senuosius, augalai augina naujus ūglius, lapus ir žiedus. Neatsilieka ir žmonės, jiems kyla ūpas švarinti savo namus, valyti langus ir atsikratyti jau nebereikalingų daiktų.

Ypač man patinka, kai mudvi su šeimininke tvarkomės spintą. Šiaip man tvarkytis nieko nereikia, nes aš apskritai nenešioju drabužių, tačiau man patinka, kai ji viską iš spintos išima lauk. Tada ten atsiranda labai daug vietos, o aš, suprantama, tą vietą labai mielai apžiūriu ir apuostau. Paskui persikeliu ant lovos, kur manęs laukia įvairiaspalvė drabužių stirta. Uostau viską iš eilės.

– Ei, nelipk, Zaiza! Suplaukuosi viską, – subara mane šeimininkė.

Ji nesupranta, kaip svarbu viską apuostyti. Nereikalingi, nemylimi ir neprižiūrimi drabužiai turi savotišką nemalonų kvapą. Jų būtina atsikratyti. Jie niekam nebetinka, o palikti ilgesniam laikui spintoje, gali tuo prastu kvapu užkrėsti likusius drabužius. Taip jau yra, tiesiog ateina metas pakeisti kailį. Aš visada taip darau. Mano kailis vis atsinaujina. Seni plaukai iškrinta, o jų vietoje atauga nauji. Jei tie senieji niekaip nepasišalintų, po kurio laiko aš jų nė nebepaneščiau. Jei nauji plaukai neatauginėtų, mano kailis retėtų ir po kurio laiko tapčiau plika kate. Na, o jei nei nauji atauginėtų, nei seni šalintųsi, kailis nušiurtų, nusidėvėtų (gi dėviu jį kasdien dvidešimt keturias valandas per parą) ir aš atrodyčiau apgailėtinai.

Taigi, pastoviai atsinaujinantis kailis yra idealus drabužis gyvūnui. Žmones gamta šiuo klausimu šiek tiek nuskriaudė. Jie kailio neturi – na turi tokius retus pavienius plaukus ant kūno, bet šito kailiu tikrai nepavadinsi. Kai kurie tuos plaukapalaikius net šalina – gi vis tiek iš jų naudos nėra. Dėl šitos priežasties jie privalo dėvėti kailio pakaitalą – drabužius. Tam, kad neatrodytų apgailėtinai, drabužius reikia mylėti, prižiūrėti, valyti (aš saviškius labai myliu ir valau kasdien), o atėjus laikui – keisti. Tokios taisyklės.

Na štai, šeimininkė jau turi atrinkusi, ko ji tikrai nebenešios. Aš taip pat jau žinau, kas čia nebetinka. Ji vis dar nežino, ką daryti su savo tamsaus audinio kelnėmis. Neryžtingai staiposi su jomis priešais veidrodį ir neapsisprendžia. Juk nebenešioja jų jau pora metų! Mest! Ech…

Ji nusirengia tas kvailas kelnes ir pasideda jas priešais save ant lovos. Suskamba telefonas.

-Klausau, – atsiliepia. – Mama? Labas.

Kol šeimininkė kalbasi telefonu, aš imuosi veiksmų. Atsigulu ant tų kelnių ir imu voliotis. Murkiu iš malonumo įsivaizduodama, kaip tas negyvu kvapu atsiduodantis drabužis keliauja į išmetimui skirtų “šmutkių” maišą.

-Ei, Zaiza, ką čia darai? – išgirstu kaip tik tą akimirką, kai bandau nukąsti ant kelnių kišenės užtrauktuko pritvirtintą mažą metalinį bumbuliuką. – Tik pažiūrėk, kaip dabar atrodo tas drabužis!

Apsiverčiu ant nugaros atsukdama jai pusryčių konservais užpildytą pilvą ir garsiai murkteliu, primerkdama vieną akį. Ji nuridena mane į šalį ir pakelia šviesiais mano kailio gaurais aplipusias kelnes sau prieš akis.

-Vistiek jų jau nebenešiosiu, – atsidūsta ir meta jas į maišą (ei, mano mintys kątik materelizavosi!).

Pagaliau. Ten joms ir vieta. Ir ką ji be manęs darytų?

 

Zaiza Mau

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s