Apie meilę sau

Mano šeimininkė per atostogas nusprendė kiekvieną rytą važinėti dviračiu. Kai kurie žmonės rytais bėgioja arba daro jogos pozas (aš ir darau dažnai, tik nevadinu šito joga), o ji imsis dviračio… Man kažkaip neįtikima, kad taip kas rytą ir bus, bet tegul jau. Kol kas viskas vyksta pagal planą ir tai pirmasis rytas pasivažinėjimui.
Ji atsikelia anksti nuskambėjus žadintuvo signalui. Tokią nemalonią muziką pabudimui pasirinko, maršą kažkokį. Primerkęs akis stebiu, kaip ji su vos vos pastebima šypsena kloja lovą, paskui eina į vonią, apsirengia, tada dar užsuka į virtuvę atsigerti vandens. Sekioju iš paskos kaip koks išprotėjęs gerbėjas ir išrietęs nugarą trinuosi jai apie kojas, kartas nuo karto vis išsitempdamas kokioje nors jogos padėtyje. Ji nekreipia į mane dėmesio.
Garsai lauke nežada nieko smagaus – dangus atrodo apniukęs, o lango stiklas padengtas skaidriomis lietaus ašaromis. Iš vidaus jis padengtas mano nosies bučiniais, kai stebėdamas paukščius medžiuose vis netyčia ją įbedu į permatomą paviršių. Saulėtomis dienomis mėgstu pasvarstyti, kiek sėkmingas būtų mano skrydis nuo palangės iki artimiausios šakos su ant jos tupinčiu varnėnu. Mes gyvename trečiame aukšte, o pora medžių auga visai šalia namo, todėl gali būti, kad gerai nusitaikęs, šaką aš tikrai pagriebčiau. Priešingu atveju tai būtų puikus patikrinimas, ar mūsų kieme veikia gravitacijos jėga.
Apačioje, kieme, lūkuriuoja senas nebenaudojamas šulinys. Jo dangtis, saugumo sumetimais, prispaustas nemažu kerpėmis apaugusiu akmeniu. Kaip tik pro tą šulinį ir sukasi iš kiemo vedantis keliukas, tolėliau susitinkantis su asfaltuotu keliu.Tai ji ten kažkur ir važiuos? Per lietų? Ir koks čia gerumas, kai tau ant galvos lašnoja?
Žaviuosi jos drąsa ir pasiryžimu, bet ir nesuprantu, kurių galų reikia save taip kankinti. Pavasarinis lietus yra geras dalykas. Palijus ir paskui pašvietus saulei, iš žemės išsiveržia šviežios gaivios žalumos jūra, ore pasklinda sodrus bundančios gamtos kvapas.
Bet tikrai nebūtina dėl šito po lietumi maudytis.
Aišku, čia tik mano asmeninė nuomonė. Ji žino geriau, ko jai reikia (arba įsivaizduoja, kad žino). Prieš išbėgdama pro duris, dar perbraukia pirštų galiukais man per kailį, įlenda į savo striukę, pasičiumpa bloknotą ir, pieštuku didelėmis raidėmis jame kažką užrašiusi, pameta ant stalo virtuvėje.
Likęs vienas, sugalvoju, kad vis dar esu be pusryčių. Ech… Dabar teks palaukti, kol mano draugė grįš, sulyta, bet pasivažinėjusi. Kad laukimas neprailgtų, nuspręndžiu išsišvarinti kailį. Strykteliu ant stalo ir įsitaisau ant jos bloknoto. Jis atverstas. Aiškiai matau tą jos užrašytą frazę: “Kasdien prisimink, kad mažų mažiausiai vienas žmogus tave labai labai myli – tai tu pati.
Vis jiems reikia priminimų – kad juos kažkas myli, kad rūpinasi, kad reikalingi… Ir ką jie veikia, kad pamiršta tokius natūralius dalykus? Juk meilė sau yra tokia pat paprasta ir elementari, kaip kad kvėpavimas, valgymas arba tysojimas ant palangės priešais saulutę.”

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s